Filmų pasaulis

Įsimintiniausi lietuvių filmai (2000-2012)

„Elzė iš Gilijos“ (rež. A.Puipa, 2000)

Algimanto Puipos epas apie meilę ir kerštą XIX šimtmečio Baltijos pajūryje buvo nepaprastai laukiamas – ne tik kaip dar vienas pripažinto meistro darbas, bet kaip ir tvirtas žingsnis į priekį techninėje srityje.

Vos prieš porą metų „Lietuvos“ kino teatre buvo nuskendęs „Titanikas“ - „Elzė iš Gilijos“ taip pat žadėjo epišką pramogą juslėms: plačius Kuršių marių vandenis, „Dolby Surround“ garsą, skaitmeninę grafiką. Ypač daug buvo kalbama apie kulminacinę filmo sceną – griausmingą ledonešį, nunešusį žvejybos viršininko namelį.

Tačiau kartu „Elzė iš Gilijos“ - ir jaudinanti epinių užmojų istorija. Apie K.Smorigino vaidinamo žvejo Jurgaičio kerštą, jį į kalėjimą pasodinusiam prievaizdui Griunbaumui (A.Šurna), jo dukters Elzės (E.Jazelskytė) meilę ją užauginusios Andromaičių šeimos sūnui Endrikiui (A.Paulavičius) bei ypač įsimintiną J.Lapinskaitės Grytą Andromaitienę, kuri blaškosi tarp pareigos išlaikyti garbingą šeimos vardą ir pasirūpinti Elzės nešiojama nesantuokine Andromaičių atžala.

„Vienui vieni“ (rež. J.Vaitkus, 2004)

Panašu, kad ryškiausia lietuvių tautos istorinę sąmonę ir tapatybę formuojanti patirtis vis dar yra XX amžiaus vidurio įvykiai – Antrasis pasaulinis karas ir pokario partizaninės kovos. Sovietmečiu šių temų vaizdavimas ir interpretavimas buvo, švelniai tariant, ribojami – todėl po nepriklausomybės sulaukė nemažai dėmesio.

Šį dešimtmetį turėjome ir Jono Vaitkaus partizanų istoriją „Vienui vieni“, ir A.Puipos „Dievų mišką“ (2005), paremtą B.Sruogos romanu apie koncentracijos stovyklą, ir didelių užmojų bandymą pavaizduoti Lietuvos žydų likimą nacių okupacijos metais A.Juzėno „Vilniaus gete“ (2006).

„Vienui vieni“ yra istorija apie legendinį pokario partizaną Juozą Lukšą-Daumantą (aktorius S.Balandis) bei jo šeimos narių likimą. Juodai balta juosta pasakojimui prideda ir sunkiam Lietuvos istorijos laikotarpiui pritinkančio niūrumo, ir istorinio atstumo (nes juk šis laikotarpis daugeliui mūsų tėra pažįstamas iš nespalvotų archyvinių nuotraukų ir kronikų), ir tam tikro abstraktumo. Sovietų okupacija turbūt dar tebėra per jautri tema, kad nagrinėtume ne tiek jos įtaką tautos savimonei, kiek psichologinį veikėjų ir situacijų daugiaprasmiškumą.

"Stiklo šalis" (rež. J. Lapinskaitė, 2004)

Operatorius : Algimantas Mikutėnas | Garsas : Romualdas Fedaravičius, Jonas Maksvytis | Dailininkas : Augis Kepežinskas | Montažas : Jonas Maksvytis | Prodiuseris : Kęstutis Petrulis | Vaidino : Jurga Kalvaitytė, Aldona Janušauskaitė, Antanas Venskus, Urtė Sėjūnaitė, Povilas Budrys

Antrojo vaiko gimimas, jo liga Moters kasdienybę pripildė nerimo, baimės ir laukimo.Vyras negali suprasti ir pateisinti tos psichologinės būsenos, jo manymu, ardančios šeimos ramybę. Stiprėjanti įtampa skaudžiai atsiliepia septynmetės dukros gyvenime.
Neišvengiamai artėja šių santykių atomazga, ją paspartina pasiklydusi šuniukų besilaukianti kalė ir įvykdytas nusikaltimas.

„Prieš parskrendant į žemę“ (rež. A.Matelis, 2005)

Arūnas Matelis savo dokumentinėje juostoje „Prieš parskrendant į žemę“ supažindina su kraujo vėžiu sergančiais vaikais bei jų kasdieniu gyvenimu ligoninėje, kurioje jie grumiasi su baisia liga. A.Matelis, daug laiko praleidęs ligoninėje, kai slaugė savo paties vaiką, grįžo su kamera, kad atskleistų tą keistą atmosferą, kurioje vyrauja ne mirties baimė, o viltis.

„Prieš parskrendant į žemę“ - bene geriausiai pasaulyje įvertintas ir gausiausiai apdovanotas lietuviškas filmas – A.Mateliui suteiktas JAV režisierių gildijos įvertinimas už pasiekimus dokumentikoje.

„Septyni nematomi žmonės“ (Š.Bartas, 2005)

Šarūnas Bartas turbūt yra vienas didžiausių lietuvių pasididžiavimų – jo lėti, refleksyvūs, dialogo ir veiksmo beveik neturintys filmai vertinami tiek Rusijoje, tiek Prancūzijoje. Kai draugai iš užsienio paklausia, o ką gi jūs turite parodyti, galima drąsiai ir išdidžiai pasakyti: „Ar esate girdėję apie Bartą?“

Ir jeigu tie draugai yra užkietėję festivalinio kino fanatikai, greičiausiai bus girdėję. Tik kartais atrodo, kad Š.Bartas yra labiau Europos festivalių nei lietuvių režisierius – pamatyti jo filmus įprastoje „Forum Cinemas“ aplinkoje gana sunku.

„Septyni nematomi žmonės“ - juosta apie gyvenimo paribio veikėjus ir jų alkoholio, purvo ir gašlumo pilną egzistenciją (pramoga to niekaip nepavadinsi) – buvo šiokia tokia išimtis. Prisimenu, kaip entuziastingai planavau keliauti į kino teatrą žiūrėti Barto – ir pagaliau prisiruošiau, praėjus kelioms savaitėms po premjeros. „Septynių nematomų žmonių“ jau neberodė. Ačiū Dievui, kad yra internetas.

„Diringas“ (rež. I.Miškinis, 2006)

Ar komercija yra keiksmažodis? Jaunajai kino kūrėjų kartai – neretai atėjusiai iš televizijos ir reklamos sričių – atrodo, kad ne. „Diringo“ premjerą lydėjo netgi manifestas, kuriame septyni jauni režisieriai prižadėjo sudrebinti lietuviškojo kino dogmas ir įpūsti naujos dvasios, naujų temų ir naujos energijos (bei taip pat sukurti dešimt vaidybinių filmų – gaila, nepavyko).

„Diringe“ I.Miškinis imasi nagrinėti lietuviškoje kultūroje retai analizuojamų temų ir pasaulio, kurį valdo reklama, viešieji ryšiai ir visagalis įvaizdis. Komedijos veiksmą varo iki šiol negirdėtas ir sunkiai apibrėžiamas terminas diringas - „superbrendas“, „hiperbrendas“ - kurio niekas iki galo nesupranta, bet kuris galėtų apibendrinti jaunosios nepriklausomoje Lietuvoje subrendusios kartos pažįstamą aplinką.

„Aš esi tu“ (rež. K.Vildžiūnas, 2006)

Pagrindinis Kristijono Vildžiūno („Nuomos sutartis“) filmo veikėjas (aktorius A.Bialobževskis) – tipiškas menininkas romantikas, nusivylęs šiuolaikiniu miesto gyvenimu ir nusprendęs pasitraukti į laukinę gamtą (kuri, paaiškėja, nėra tokia jau laukinė ir atskirta nuo civilizacijos), kur iš stiklo stato namelį medyje.

„Aš esi tu“, patekęs net į Kanų kino festivalio nekonkursinę programą, nebando ieškoti naujų priemonių bei įvaizdžių išreikšti senoms temoms – gamtos-civilizacijos priešpriešai, autentiško gyvenimo paieškoms, etc. - tačiau yra šviesi ir gražiai nufilmuota juosta (įsimintina, tarp kitų dalykų, ir dėl žavingos debiutantės J.Jutaitės – laukiame, kada ją pamatysime vėl).

„Nuodėmės užkalbėjimas“ (rež. A.Puipa, 2007)

Seksualinę revoliuciją Lietuvoje pradėjo Jurga Ivanauskaitė – savo romanu „Ragana ir lietus“ (1993) ji sukėlė tikrą skandalą, drįsusi prabilti ne apie sutaurintą moters meilę vyrui ir bežodį ilgesį, o apie atvirą aistrą ir seksualumą.

„Nuodėmės užkalbėjimas“ - trijų amžinąjį atilsį J.Ivanauskaitės romanų motyvais sukurtas filmas, pasakojantis apie Viką (aktorė R.Samuolytė), deginamą aistros kunigui. Jai padėti mėginanti psichoterapeutė (aktorė N.Savičenko) pati ima atrasti save ir savo seksualumą. A.Puipa pasistengė sukurti J.Ivanauskaitės vertą juostą – šokiruojančią, kupiną erotikos ir neįprastai atvirų scenų.

„Kolekcionierė“ (rež. K.Buožytė, 2008)

Postmodernus menas neretai įkvėpimo neieško išorėje, o nagrinėti pasirenka save patį. Kinas apie kiną – gana populiari ir vaisinga dirva ne tik juostos metafizikos tyrinėtojams (tokiems kaip D.Lynchas), bet ir meno savitikslingumą švenčiantiems režisieriams (tokiems kaip Q.Tarantino ar B.Luhrmanas).

Juostos ir tikrovės santykis – ir jo apsivertimas – yra ir pagrindinė Kristinos Buožytės debiutinės „Kolekcionierės“ tema. Pasiturinti logopedė Gailė (G.Ryškuvienė) neberanda ryšio su ją supančia aplinka, tačiau pastebi, kad stebėdama save pačią nufilmuotose situacijose – net ir fiktyviose – ji sugeba patirti tikrus jausmus. Ir randa būdą manipuliuoti tikrovės ženklais, kad paveiktų pačią tikrovę.

„Balkonas“ (rež. G.Beinoriūtė, 2008)

Giedrės Beinoriūtės „Balkonas“ yra vienas iš tų netikėtumų, kai paprastas ir nepretenzingas sumanymas virsta puikiu filmu. Kartu tai vienas iš retų bandymų pažvelgti į sovietmetį, nesistengiant įrodyti jokios etinės tiesos.

„Balkonas“ nukelia į paskutinį sovietmečio dešimtmetį, į vaikystę be mobiliųjų telefonų. Du vaikai (puikiai suvaidinti jaunųjų aktorių Elzbietos Degutytės ir Karolio Savickio) susipažįsta ir susidraugauja, bendraudami per balkoną arba per rozetę tarp gretimų daugiabučio butų, kokiuose gyventi (arba bent jau svečiuotis) teko mums visiems.

„Duburys“ (rež. G.Lukšas, 2009)

Introspektyvūs ir niūrūs Romualdo Granausko pasakojimai nėra pati tinkamiausia medžiaga ekranizavimui. „Duburys“ pasakoja apie visiškai neherojišką herojų Juozą Gaučį (G.Kiela), kuris stengiasi susikurti gerą gyvenimą, bet nesugeba pats nieko lemti. Jo likimas, atrodo, priklauso ne nuo jo paties, o nuo aplinkybių, nuo santvarkos, netgi nuo dviejų rusaičių (filme geriausiai pavykę O.Borbat ir J.Varenicos vaidmenys), kurios jį draugiškai „pasidalina“.

Ir vis dėlto režisierius Gytis Lukšas ir operatorius Viktoras Radzevičius sugeba „Duburį“ paversti gražia ir malonia žiūrėti juosta. Pasibaigus filmui atmintyje lieka ne tiek gausios Gaučio netektys (ir apmaudas, kad didele dalimi jis pats dėl to kaltas), kiek idiliški juodai balti vaizdai – atšvaitais spindinti upė, pirmoji meilė pievoje, žydintis kaimas, ryškiai kontrastuojantis su nejaukia sovietmečio Klaipėda.

"Zero 2" (rež. E. Vėlyvis, 2010)

Vaidino : Andrius Paulavičius, Aurimas Meliešius, Vytautas Šapranauskas, Inga Jankauskaitė, Aušra Štukytė, Žemyna Ašmontaitė, Andrius Žiurauskas, Mindaugas Papinigis, Donatas Ivanauskas, Ramūnas Rudokas, Sonata Visockaitė, Kęstutis Jakštas, Aldona Vilutytė, Andrius Bialobžeskis, Saulius Siparis, Donatas Šimukauskas, Hoon Chun

Filmas „Zero 2“ pasakoja apie dviejų bičiulių smogikų Maxo (akt. Ramūnas Rudokas) ir Silvestro (akt. Kęstutis Jakštas) nuotykius, laviruojančius ties absurdo riba. Smogikai gauna iš pažiūros paprastą mafijos užduotį – surasti pagrobtą narkotikų kurjerį, – ir netikėtai įsisuka į viską ištaškantį bulvarinių aistrų, silikoninių krūtų ir šeimyninių išdavyčių tornadą. Dvidešimt keturios paieškų valandos virsta tikra muilo opera, o kai pasiutę persekiotojai pagaliau prisikasa prie „tiekėjo“, jie atskleidžia visiškai beprotišką sąmokslą.

Garso dizainas - Happyendless.

Filmo svetainė internete : www.zero2.lt

"Tadas Blinda. Pradžia" (rež. D. Ulvydas, 2011)

Vaidino : Mantas Jankavičius, Jokūbas Bareikis, Agnė Ditkovskytė, Dominykas Vaitekūnas, Andrius Kaniava, Mykolas Vildžiūnas, Tatjana Liutajeva, Dainius Kazlauskas, Donatas Banionis, Antanas Šurna, Vidas Petkevičius

Legendinio herojaus Tado Blindos priešistorė.

Nerūpestingo paprasto kaimo vaikio Tado gyvenimą aukštyn kojom apverčia dvaro apylinkes sukrėtusios politinės intrigos ir jų sukelti neramumai. Pilnametystės vos sulaukusiam Tadui tenka atsisveikinti su vaikystės svajonėmis ir prisiimti atsakomybę ne tik už savo veiksmus, bet ir už mylimų žmonių gyvybes. Mėgindamas suvokti savo vietą žiaurioje tikrovėje, Tadas atranda vertybes, dėl kurių verta gyventi ir mirti. Taip gimsta legenda apie svieto lygintoją Tadą Blindą.

"Miegančių drugelių tvirtovė" (rež. A. Puipa, 2012)

Operatorius : Viktoras Radzevičius | Kompozitorius : Tomas Kutavičius | Dailininkas : Algirdas Garbačiauskas | Kostiumų dailininkas : Agnė Rimkutė | Prodiuseris : Kristijonas Puipa, Uljana Kim | Vaidino : Janina Lapinskaitė, Miglė Polikevičiūtė, Elzė Gudavičiūtė, Giedrė Giedraitytė, Genovaitė Ciplinskaitė, Joana Čižauskaitė, Vytautas Balsys

Jurgos Ivanauskaitės romano „Miegančių drugelių tvirtovė“ motyvais.

Penkiasdešimtmetė Monika ir jos vyras Linas važiuodami mašina partrenkia į gatvę išbėgusią merginą. Paaiškėja, kad tai prostitutė. Kitą dieną Monika aplanko merginą ligoninėje, pasiūlo pinigų ir savo globą. Prostitutė pagalbos atsisako, bet po kelių dienų policija praneša Monikai, kad mergina ligoninėje nusižudė.

Laidotuvėse Monika susipažįsta su Norma. Ši moteris globoja iš užsienio sugrįžusias prostitutes. Monikos vyras išvyksta į komandiruotę ir Monika nutaria kuriam laikui į savo namus priimti tris jaunas iš Vokietijos parvykusias merginas. Norma ją perspėja apie laukiančius sunkumus.

Kristina, Gitana ir Eglė apsigyvena Monikos užmiesčio viloje, kurią pavadina „Miegančių drugelių tvirtove“. Pamažu merginos atskleidžia globėjai savo gyvenimo istorijas. Trys Monikos globotinės išmuša ją iš kasdienės rutinos ir įmeta į netikėtų įvykių sūkurį.